Petras Kriaučiūnas - tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje

Petras Kriaučiūnas„Tas gilus prisirišimas prie savo žemės ir žmonių, savo tautos, Dievo įkvėptas, bendras yra visai žmonijai, nes kiekvienas neištvirkęs dar žemais pajautimais žmogus, kad ir menkesnė būtų jo tėvynė, nepapuošta nei prigimties grožybėmis, nei turtais, myli tą tėvynę labiau už kitas šalis.“ (Petras Kriaučiūnas)

 

Petras Kriaučiūnas gimė 1850 m. rugsėjo mėn. 16 d. Papečkių k. (dabar Girėnų k.), Vištyčio apyl., Vilkaviškio r. pasiturinčioje, religingoje ir apsišvietusioje šeimoje. Baigęs Vištyčio pradinę mokyklą, 1863-1871 mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1871-1875 Seinų kunigų seminarijoje, 1875-1879 Petrapilio dvasinėje akademijoje. Čia susipažino su tuo metu studijavusiais K. Jauniumi ir S. Gimžausku, kurie turėjo įtakos jo tolesnei veiklai. Šventintis į kunigus atsisakė, nes būtų turėjęs dirbti Mogiliovo gubernijoje. Netekęs galimybės prabilti į Lietuvos liaudį iš sakyklos, siekė laimėti mokyklos katedrą, kad iš jos galėtų skleisti savo idėjas tautiečių tarpe, todėl dar metus mokėsi Varšuvos universitete. 1881.X.16 išlaikęs egzaminus ir gavęs mokytojo diplomą, įsidarbino Marijampolės gimnazijoje lotynų kalbos mokytoju. Prasidėjo našiausias ir svarbiausias jo veiklos periodas. Be lotynų dar dėstė vokiečių, graikų ir lietuvių kalbas.


“Tai buvo augalotas,plačių pečių, raumeningas vyras, šviesiai mėlynų akių, juosvais ūsais ir plaukais: paskui užsiaugino didelę barzdą,...veidas matinės lyg kreolų spalvos, graikiška nosis, liemuo bent kiek pašlijęs priekin, darė kaip ir paskubos, veržimosi įspūdį, rodos, kad savo žodžiais ir stuomenio svoriu veikiau tave įtikins, negu atsiloš, žengs atgal. Būdo buvo gyvo labai judraus, griausmingo balso; tuo mokiniams didžiai imponavo – veik ėmė pravardžiuoti Perkūnu; vis skubėdavo, nuolat ką veikdavo. Sveikata gera, ūpas pakeltas. Judėjimai, eisena, mimika – greiti, smarkūs, griežti. Visa tai rodė ne šalto proto,bet karšto jausmo – temperamento žmogų” M. Gustaitis

 

 

 

P.Kriaučiūno namas Marijampolėje (neišlikęs) P. Kriaučiūno namas Marijampolėje (neišlikęs)

P.Kriaučiūno lietuvių kalbos pamokos buvo neprivalomos, bet uoliai lankomos, nes jų metu buvo mokoma ne tik gramatikos. Tos pamokos tapo tikra tautinio sąmoningumo ir patriotizmo kalve. Dirbdamas ir gyvendamas Marijampolėje, Kriaučiūnas tapo tikru lietuvybės agitatoriumi, tautinio atgimimo žadintoju, jo butas – lietuvybės skleidimo židiniu. Pasirodžius „Aušrai“, rėmė ją pinigais, redagavo rankraščius, padėjo ją platinti. Prisidėjo prie „Varpo“ pasirodymo ir platinimo. Dėl lietuvybės sklaidos 1887 m. atleistas iš mokytojo pareigų. Dirbo apygardos teismo raštvedžiu. 1889 m. vedė P. Armino našlę Sofiją Zalevskaitę-Arminienę. 1889-1899 m. dirbo teisėju Plokščiuose. Ir čia būdamas bendravo su studentais, kunigais, Lietuvos šviesuomene, mokslininkais. Pas jį lankosi rusų mokslininkai A. Aleksandrovas, E. Volteris, J. Boduenas de Kurtene, danas A. Benedictenas, suomiai J. Mikola ir A. Niemi, J. Mikolos žmona, rašytoja M. Talvio. 1900 m. P.Kriaučiūnas sugrįžo į Marijampolę, ėmėsi advokatūros, bet šis darbas jam niekada nepatiko. 1906-1914 m. vėl dirbo mokytoju Marijampolės mokyklose. Prasidėjus karui, 1915 m. pasitraukė į Vilnių, o vėliau į Jaroslavlį (Rusija). Mirė 1916 m. sausio 20 (7) d. Jaroslavlyje (Rusija). Palaidojimo vieta neišlikusi.

Rašytinis palikimas

P. Kriaučiūno 1877 m. surinktų dainų rankraštis saugomas VU bibliotekoje

P. Kriaučiūno 1877 m. surinktų dainų rankraštis saugomas VU bibliotekoje

 

Būdamas neeilinis eruditas, turėdamas gausybę žinių, P. Kriaučiūnas parašė labai nedaug. Rinko medžiagą žodynui, formulavo gramatikos taisykles, rausėsi bibliotekose, ir visa tai liko rankraščiuose, kurie karo metais buvo sunaikinti. Planų turėjo daug. Svajojo išversti "Iliadą" ir "Odisėją".
* 1871 m. išvertė į lietuvių kalbą J.Kochanovskio eiles „Czego chcesz od nas, panie, za Tvoje hojne dary?“ ir jas perskaitė mokslo metų pabaigos iškilmių akte.
* 1875 m. Vištyčio parapijoje surinko ir užrašė lietuvių liaudies dainas.
* 1877 m. Suvalkų gubernijoje Seinuose surinko ir užrašė 33 lietuvių liaudies daina su gaidomis (rankraštis saugomas Vilniaus Universiteto bibliotekoje).
* 1878 – 1893 m. rengė lietuvių kalbos istorinės gramatikos, etimologijos studijas ir komentarus Tito Livijaus istorijos lotyniškam tekstui (rankraštis saugomas Mokslų akademijos bibliotekoje).
* Išlikęs 1883 – 1886 m. P. Kriaučiūno įrašas J.Mikšo autografų albume (saugomas VU bibliotekoje).
* 1885 m., mirus P.Arminui, P.Kriaučiūnas sukūrė epitafiją jo atminimui.
* 1893 m. išleido P. Armino-Trupinėlio kūrybos rinktinę.
* 1897 m. spalio 24 d. Peterburge skaitė referatą “Mitologinės ištraukos (smulkmenos): apie ugnį, apie vandenį, apie vėles ir vėležoles”. 1898 m. referatas išspausdintas „Vienybėje lietuvninkų“ (1898, Nr. 7, 8).
* 1906 -1913 m. išvertė iš įvairių kalbų V.Hugo, F.Šilerio, A.Puškino, G.Deržavino, M.Lomonosovo, J.Kochanovskio ir kt. eiles.
* 1908 m. parašė ir 1909 m. Vilniuje išleido 18 puslapių lotynų kalbos vadovėlį (“Латинский синтаксисъ для V-го класса гимназий, изложеный примънително къ русскому синтаксису”).
* 1924 m. išleistas lietuvių k. 1909 m. kovo 7 d. išspausdintas straipsnis “Viltyje” (Nr. 29) “Kas tvarkys kun. Jauniaus raštus”.
* 1913 - 1914 m. parengė Lietuvių kalbos ir literatūros programą (rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute).
* 1913 m. “Žiburyje” (Nr. 4) išspausdintos eilės, skirtos lotynų kalbos mokytojui J. Gnatovskiui.
* 1915 m. nebaigtas rašyti straipsnis “Keli žodžiai apie tėvynės meilę”, atspausdintas “Žiburio kalendoriuje“ 1916 metais.
* 1926 m. M. Gustaitis monografijoje “Petras Kriaučiūnas” paskelbė keletą P.Kriaučiūno parašytų Lietuvių kalbos rašybos taisyklių.
* 1949 m. suomių kalbininkas E. Niemi paskelbė P. Kriaučiūno, Vištyčio apylinkėse užrašytas, lietuvių liaudies dainas.

Atminimo įamžinimas

Paminklas P. Kriaučiūnui Marijampolės senosiose kapinėse. Skulptorius Julius Narušis.

"Kriaučiūno ištrėmimo draugai, žinodami jo prisirišimą prie savo krašto, nujausdami jo valią, kurią jis buvo išreiškęs eilėmis, kad vėliau jo kūną būtų galima perkelti į Lietuvą, palaidojo jį dviejuose – metalo ir medžio - karstuose, kapą aptvėrė ir pažymėjo mediniu kryželiu, bei įrašu. Deja, karas baigėsi, Lietuva nepriklausomai tvarkėsi, ir niekas iš gausių jo mokinių, kurie dabar skardenosi seimų tribūnose, sėdėjo ministerių kėdėse ir dėvėjo diplomatų cilinderius, nepasirūpino kad Kriaučiūno palaikai būtų parvežti į Lietuvą ir palaidoti ant Šešupės kranto. Gyvieji per greit užmiršo savo mirusįjį mokytoją... Ar tai ne tragedija, kad tas, kuris taip buvo įsikibęs į gimtąją žemę, jog buvo pasiryžę verčiau badu numirti, negu ją apleisti, gyvenimo gale turėjo savo kaulus paguldyti svetimoje, nesimpatingoje Rusijoje, toli nuo savo tėvynės? Argi ne tragedija, kad prigaminęs tiek daug medžiagos nepriklausomybės rūmams statyti, nesulaukė nė tos dienos – vasario 16 – kada buvo tiesiami tam rūmui pamatai? Argi ne tragedija, kad turtingas, visą gyvenimą rankiotas ir ne kartą duonos kąsnį nuo lūpų nutraukiant supirktas Vilniaus knygynuose ir antikvariatuose knygynas, jam išvykstant iš Marijampolės išvežtas dalimis į Raudenio valsčių pas gimines Aniuolauskus, dalinai į Igliaukos kleboniją, karo verpetuose virto pelenų krūva? Argi ne tragedija, kad tas žmogus, mokėjęs 8 kalbas (lietuvių, lotynų, graikų, lenkų, latvių, rusų, vokiečių ir prancūzų), galvoje nešiojąsis ištisą enciklopediją iš kalbotyros, teisės, istorijos ir etnografijos, beveik nieko rašyto nepaliko ir savo žinias nusinešė į anapus? Argi ne tragedija, kad visą amžių žadėjęsis parašyti lietuvių kalbos žodyną, nuolat rankiojęs jam medžiagą, ne tik jo neparašė, bet ir surinktos medžiagos neišsaugojo?“

Pagrindinis Petras Kriaučiūnas gyvenimo tikslas buvo dirbti Lietuvoje ir Lietuvai. Jis savo asmeniniu darbu ir įtaigiu žodžiu uždegė patriotizmo ugnį Marijampolėje, paskleidė ją Sūduvoje, išugdė apie 80 žymių žmonių. Tačiau atsigulti amžinam poilsiui į gimtąją žemę neteko.
Pagerbiant šio iškilaus žmogaus nuopelnus mūsų tautai,

 

* 1920 m. gatvė Marijampolėje, kurioje gyveno P. Kriaučiūnas, pavadinama jo vardu;

* 1926 m. „Dirvos“ bendrovė išleido M. Gustaičio monografiją „Petras Kriaučiūnas“;
* 1935 m. jo vardu pavadino Marijampolės pradžios mokykla Nr.5;
* 1937-aisiais Marijampolės bibliotekai buvo suteiktas Kriaučiūno vardas;
* 1940 m. Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytoje Knygnešių sienelėje įrašytas Petro Kriaučiūno vardas;
* 1990 Marijampolės miesto centrinei bibliotekai grąžintas P. Kriaučiūno vardas;
* 1993 Plokščiuose P. Kriaučiūno sodybos vietoje pastatytas skulptoriaus Z. Sederevičiaus koplytstulpis;
* 1995 m., minint penktąsias Petro Kriaučiūno vardo sugražinimo metines, dailininkė Geda Adomaitytė-Jakubauskienė P. Kriaučiūno bibliotekai sukūrė ekslibrisą;
* 1999m. Vištyčio vidurinei mokyklai suteiktas P. Kriaučiūno vardas;
* 2000 m. Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka išleido kraštotyrininkės, bibliografės Dalios Giniuvienės parengtą bibliografinę rodyklę „Petras Kriaučiūnas“;
* 2000 09 16 Marijampolės senosiose kapinėse atidengtas paminklas-kenotafas P. Kriaučiūnui (Skulptorius J. Narušis);
* 2003 05 29 prie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos atidengta paminklinė lenta skirta P. Kriaučiūno atminimui (skulptorius J. Narušis);

* 2004 10 28 Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, Informacijos skyriuje atidaryta pastoviai veikianti ekspozicija „Petras Kriaučiūnas – lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje“.


Informaciniai šaltiniai

1. Gustaitis, Motiejus. Petras Kriaučiūnas: monografija. – Kaunas;Marijampolė, „Dirvos“ b-vė,1926.
2. Marijampolės mokytojai. – Šiauliai, 1998. – P. 15-22.
3. Petras Kriaučiūnas : [kultūros veikėjas, pedagogas] : bibliografijos rodyklė/ Marijampolės P. Kriaučiūno viešoji biblioteka ; sudarė Dalia Giniuvienė. - Marijampolė : Piko valanda, 2000. - 79, [1] p 4. Vaišnora, Juozas. Petras Kriaučiūnas lietuvių tautinio atgimimo pradininkas Sūduvoje: 45 metų 91916-1961) mirties proga// Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T.1(1965), p. 117-141.